„Haris Poteris ir ugnies taurė“ J. K. Rowling

Paskelbė Rasa, 2012/06/27

Leidėjas: Alma littera
Išleidimo metai: 2006
Puslapių skaičius: 568

Apie knygą:

Tai ketvirtoji knyga apie Harį Poterį ir jo draugus. Ji pasakoja apie ketvirtus mokslo metus Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Per juos nutinka daug įdomių dalykų. Svarbiausias metų įvykis – Burtų trikovės turnyras, o lemtingiausias – Tamsos Valdovo Voldemorto sugrįžimas. Be to, Haris su Roniu ima domėtis mergaitėmis, ir iš to kyla daug smagių nesusipratimų…

 

Vertimo klaidos:

30 psl. „- Taigi… gal man jau galima eiti?“

Haris kalbasi su dėde Vernonu, nuo kurio priklauso, ar Haris galės vykti į pasaulio kvidičo čempionatą. Haris be proto nori vykti, o net neišgirdęs verdikto klausia, ar gali eiti? Ne ne ne, iš tiesų jis nori sužinoti, ar jam galima vykti pas Vizlius.

49 psl. „Ronis su Hermiona padėjo Sirijui išsigelbėti iš Magijos ministerijos nagų, todėl Hario krikštatėvio gerovė jiems rūpėjo ne mažiau už Ronį.“

Sakinys pametė logiką… Ją galima sugrąžinti vietoj „už Ronį“ parašius „nei Hariui“ (kaip ir parašyta originale).

51 psl. „- Aš jam padariau mažytę paslaugą: jos brolis Otas, vejų pjovėjas, turintis nepaprastų galių, turėjo nemalonumų, bet aš viską užglaisčiau.“

Visai nesakoma, kad Otas dirbo vejų pjovėjų. Tiesą sakant, neminima jo profesija. Tačiau jis turėjo problemų dėl vejapjovės, kuri buvo užkerėta (t.y. „turėjo nepaprastų galių“).

61 psl. „- Ne, Lavgudsai ten jau nuvyko prieš savaitę, o Fositai negavo bilietų.“

O štai pirmą kartą minimi Luna su tėvu. Tiesa, be galo džiaugiuosi, kad vėliau Z. Marienė parinko jiems Geranorių pavardę. Nors dar vėliau pavadino Lavgudais… Bet apie tai vėliau.

66 psl. „- Nagi, Haris su Hermiona tegul parneša vandens.“

Pasako ponas Vizlis ir išeina visa trijulė… Jei siuntė tik Harį su Hermiona, ko Ronis neklauso tėvo ir eina kartu? Ai, tiesiog ponas Vizlis pasakė Roniui: „Tu su Hariu bei Hermiona atneškite vandens“…

127 psl. „- Garantuoju, kad jis šoko iš lovos ir ėmė svaidyti pro langą, kas tik pakliuvo po ranka.“

Tap ir matau, kaip Rukna Baisioji Akis į įsibrovėlį mėto tapkes ar žadintuvą. Gal koks kitas burtininkėlis taip ir darytų, bet tik ne buvęs auroras! Jis paprasčiausiai „ėmė laidyti kerus pro langą kur papuola“.

143 psl. „- Turiu jums pasakyti vos du žodžius, – skardžiu balsu pasakė jis. – Gero apetito!

Beveik Begalvos Nikas graudžiai žiūrėjo, kaip Haris, Ronis ir Hermiona kraunasi lėkštes.“

Viskas gerai. Na, gal išskyrus faktą, kad tarp šių dviejų sakinių trūksta šito: „- Puiku, – garsiai pasakė Haris ir Ronis, kai priešais stovėję indai magiškai prisipildė.“

143 psl. „Grifų Gūžta trejus metus iš eilės laimėjo mokyklos kvidičo čempionatą.“

Jau antrą kartą, kalbėdama apie mokyklos taurę, vertėja prikuria žodį „kvidičo“. Nepamirškim, kad tuo metu, kai Haris buvo pirmam ir antram kursuose, jie nelaimėjo kvidičo taurės. Tačiau tris metus iš eilės laimėjo mokyklos taurę.

187 psl. „-…mat visi trys buvo sužeisti tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt antrų metų turnyre, kai įsisiautėjo basiliskas, kurį turėjo gaudyti čempionai.“

Anglų kalboje basiliskas turi du vardus: basilisk ir cockatrice. Keisčiausia, kad daugumoje šaltinių tiek basilisk, tiek cockatrice yra vaizduojami ir aprašomi taip pat – drakonas su gaidžio galva. Tačiau kai kur aptinkama, kad basilisk – didžiulė gyvatė, žudanti žvilgsniu. Antrojoje dalyje, kai kalbama apie basilisk – minima gyvatė. Tačiau nemanau, kad Trikovės turnyre kada nors teko kautis su šia gyvate – garantuota mirtis. Ar bent jau pavirtimas akmeniu. Vis dėlto, visai realu, kad teko kovoti su cockatrice (drakono ir gaidžio mišinys turbūt buvo panašiai pavojingas kaip paprasti drakonai, su kuriais teko kautis Hariui bei kitiem, tuo metu dalyvavusiems turnyre). Deja, šio žodžio vertimas toks pats ir mes susidarome įspūdį, kad mokyklų čempionai kovėsi su milžiniška gyvate. Gal reikėjo sukurti savitą pavadinimą, nusakantį padaro išvaizdą?

189 psl. „Šaunuolis, Hari!“

Ištrauka iš Sirijaus laiško Hariui. Šis buvo bandęs ankstesniame laiške pameluoti, jog jam pasivaideno, kad suskaudo randą. Tačiau Sirijus iškart suprato ir sarkastiškai pasišaipė: „geras bandymas, Haris“.

266 psl. „- Ką gi… teisinga, ar ne? – tarė Sedrikas. – Dabar visi žinome… visi esam vienodoje padėtyje, taip?“

Visai ne Sedrikas tarė – jis tuo metu įtariai spoksojo į Harį, o pastarasis bandė aiškinti, kodėl papasakojo apie slibinus.

332 psl. „- Aišku, aš ją puikiai pamenu… Matai, ji pabėgo. Kai man buvo treji metukai.“

Trejų metų ir puikiai pamena? Gera atmintis! Nors ne… tiesiog klaida. Hagridas iš tiesų „menkai ją prisiminė“.

366 psl. „Sneipui ir Filčui gręžiantis, Haris spjovė į atsargumą: iškišęs rankas iš po apsiausto, karštligiškai mojo Ruknai vien lūpomis sakydamas:

– Čia mano! Mano!“

Rukna mato ir per neregimąjį apsiautą, tai kam kišt rankas? Kad Sneipas su Filču netyčia pamatytų? Nelogiška. Na, o Haris pasielgė logiškai – mojavo po apsiaustu.

399 psl. „Jis sumetė į katilą šaknis ir pagalvojo, ar nereiktų išplėšti lapo iš Ruknos knygos ir gerti tik iš savo gertuvės.“

Pažodžiui išversta anglišką idioma. Toks posakis lietuvių kalboje neegzistuoja (pvz., anglų posakis „to rain cats and dogs“, kuris reiškia stiprią liūtį, neverčiamas kaip „lyti katėmis ir šunimis“). Tikroji reikšmė, kurią pagal situaciją ir taip lengva nuspėti, – pasekti pavyzdžiu.

406 psl. „- Paties Susitraukėlio sūnus buvo sugautas su grupe Mirties Valgytojų, sugebėjusių užkalbėti Psichams dantis ir ištrūkti iš Azkabano.“

1. Užkalbėjo Psichams dantis? Dantų jie, manau, net neturi, bet esmė ne tame. Juk ne su Psichais reikia tartis, o Vizengamotu. 2. Jie neištrūko, o tiesiog išvengė Azkabano primelavę apie gailestį ir Užvaldymo kerus.

410 psl. „- Buvo kietaširdis, bet niekad nenusmuko iki Psichų žiaurumo.“

Čia Sirijus Rukną lygina visai ne su Psichais, o Mirties valgytojais.

423 psl. „- Ar nenori paskaityti, ką rašo Persis? – pasiskubino paklausti ją Ronis.“

Ne Ronis, o Haris. Nejaugi tikrai jų vardai tokie panašūs?

441 psl. „- Planas rodo tik nematomus žmones.“

Kur gi ne… Tada Hogvartse visi vaikšto nematomi. O gal ne „tik“, bet „ir“?

453 psl. „Jis žinojo, kad atmintyje jie negali jo paleisti, bet Haris puikiai prisiminė jų galią.“

Paleisti… Paliesti… Koks skirtumas? Menkas – prasmė.

489 psl. „- Man irgi pasakė, – atšovė Haris, bandydamas skvernu šluostyti kraują nuo kojos.

– O man padėjo dėl kiaušinio, – nepasidavė Sedrikas.“

Šioje situacijoje prieš prakalbant Sedrikui Haris dar pasakė: „- Tu padėjai man su tuo kiaušiniu – atsilyginai.“

494 psl. „Vandens paviršiuje šokančios žiežirbos akimirkai apšvietė nuožmų Kirmio veidą.“

O dar prieš akimirką „Kirmio veide išvydo baisų pasišlykštėjimą“. Tiesio šioje vietoje Haris matė ne Kirmio, o Voldemorto (dar „kūdikėlio“ pavidalu) veidą.

497 psl. „Voldemortas įkišo kišenėn vieną nežmoniškai ilgą pirštą ir ištraukė burtų lazdelę.“

Gerai, esate bandę vienu pirštu iš kišenės išsitrauktų piršto storumo lazdelę? Įmanoma, bet sunku ir visai neelegantiškai atrodo. Turbūt tai supratęs Voldemortas sukišo kišenėn visą ilgapirštę ranką.

Šaltinis: Hogvartsas

Panašūs įrašai:

„Užmirštas sodas“ Kate Morton
„Da Vinčio kodas“ Dan Brown
„Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ J. K. Rowling
„Haris Poteris ir mirties relikvijos“ J. K. Rowling

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *