„Madagaskaras“

Paskelbė Rasa, 2011/12/21

Šiek tiek keistas, vietomis įdomus, linksmas, nuobodus.. „Madagaskaras“.

Kurdamas atmosferą kūrybiniam darbui, režisierius stengėsi sužadinti užmirštus potyrius, asociacijas, netikėčiausius vaizdinius. Juk ir jo taip pamėgta istorija apie dešrų rūkymą vieną vėlyvo rudens sekmadienį, savotiška „Madagaskaro“ priešistorė, yra ne tiek alegorija, kiek visam gyvenimui įstrigusio vaikiško pojūčio „suvaizdinimas“. Galbūt unikali sceninė metafora ir gimsta tada, kai neleidžiantis nurimti pojūtis „susiranda“ materialų vaizdinį, kuriame gali įsikurti.

Po keleto viešų peržiūrų „Madagaskare“ atsirado lopšys – laivas. Kol kas jis pasirodo tik dukart: spektaklio pradžioje, Pokšto gimimo ir vaikystės scenoje, bei pabaigoje – kai Pokštas, nustėręs Oskaro „televizijų“ akivaizdoje, sunkiai virve kelia jį aukštyn kaip vėliavą. Nubrėždamas savotišką kelionės ratą, šis įvaizdis suteikia sceniniam vyksmui perspektyvą, pažymi atspirties tašką tolesnei spektaklio personažų ir kūrėjų kelionei.

Savotiškos perspektyvos, lyg lango į universalių pojūčių pasaulį, režisierius siekė bemaž kiekvienoje scenoje. Išradingai pasitelkęs įvairias kasdienybės įžvalgas ir buitines detales, R. Tuminas kartu bandė išgauti tai, ką jis pats vadina „epochos balsu“. Repetuodamas „Madagaskarą“, režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir „materialūs“, kompozitoriui Faustui Latėnui talkinant, atrasti garsai – jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili „Karvelėlio“ melodija, išblaškanti situacijų komizmą, – ir tylos pauzės, kuriose turėtų susitikti esamasis ir būtasis laikas. Tiesa, dabar jų ne taip daug – tik keletas užuominų į dramatiškus tautos ir žmonių likimus, kurie išsipildys antrojoje „Madagaskaro“ dalyje.

Literatūra ir menas

Gręžiojama į jūrą ir Vakarus Lietuva Mažojo teatro salikėje susitraukia tai iki kelių davatkinių pamėklėlių, tai iki kumščio dydžio ananaso ar dviejų popierinių laivelių, kurių lauželis nors ir menkutis, bet įžiebia didelę patriotinio išganymo viltį.

7 meno dienos

„Madagaskaras“ juokiasi mylėdamas bei žavėdamasis ano laiko žmonėms, mokėjusiais gyventi tegul ir utopinėmis, bet labai išradingomis bei gražiomis fantazijomis. Ir tarsi valiūkiškai pokštaudamas, šis spektaklis geba parodyti lietuvius, kurių simpatingumui  bemaž neįmanoma atsispirti.

Lietuvos rytas

Vilniaus valstybinis mažasis teatras yra viena patraukliausių eksperimentinių erdvių. Režisieriaus Tumino jau seniai puoselėtą idėją papasakoti apie nelegendinio (todėl dar įdomesnio) lietuvių diplomato be portfelio, teoretiko ir keliautojo Kazio Pakšto utopiją Ivaškevičius pavertė savotišku savo kūrybos kaleidoskopu. (…) Ivaškevičiaus ir Tumino vizijas labiausiai suartina panašus požiūris į pačią Kazio Pakšto utopiją – čia autoriai ypač atsargūs ir nenuklysta nei į ironijos, nei į perdėto heroiškumo ar nostalgijos lankas.

Kultūros barai

Marius Ivaškevičius pagal savo receptą restauravo laiką, idėjas, kalbą – sutirštindamas, paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką. Kad iškiltų Lietuvos tėvynės vaizdas, kur vyrams rūpi tik valstybė, o moterims – tik meilė.

Kultūros barai

Mariaus Ivaškevičiaus visatoje, kurią labai užtikrintai režisuoja Rimas Tuminas, viskas yra įmanoma ir kartu viskas šiek tiek neįmanoma.

Kurier, Austrija

Šaltinis: Vilniaus mažasis teatras

Panašūs įrašai:

„Meilė be akcento“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *